Įvadas į knygą

Šlovė Allahui, pasaulių Viešpačiui, ir geriausia malda bei tobuliausias pasveikinimas tam, kuris buvo atsiųstas kaip gailestingumas pasauliams – mūsų valdovui Muhammadui bin Abdullah, ištikimam pažadui ir patikimajam, taip pat jo šeimai ir garbingiesiems bei palaimintiesiems kompanionams, ir tiems, kurie seka jais su gerumu iki pat Teismo dienos. Šlovė Tau, o Allahai, mes neturime jokių žinių, išskyrus tai, ko Tu mus išmokei. O Allahai, išmokyk mus to, kas mums naudinga, ir suteik mums naudos iš to, ko mus išmokei, bei padidink mūsų žinias, romumą ir išmintį. Iš tiesų, Tu esi Žinantis, Romus, Išmintingas. Viešpatie, atverk man krūtinę, atrišk mano liežuvio mazgą, kad jie suprastų mano kalbą.

O po to: man malonu pristatyti gerbiamam skaitytojui rinktinę tauriųjų Pranašo ﷺ glaustų ir prasmingų posakių kolekciją, kurią atrinkau iš savo garsiausios knygos „Safwat al-Ahadith al-Nabawiyya al-Shareefa“ (Pranašo ﷺ rinktiniai haditai). Tai haditai, dėl kurių autentiškumo sutarė daugelis autentiškumo imamų. Tai darau po sėkmės, kurią sulaukė „Safwat“ knyga – išsamus enciklopedinis šaltinis, kurį Allahas man suteikė garbę surinkti, parengti, suskirstyti į skyrius ir paaiškinti retus terminus prieš kelerius metus. Ši knyga, Allaho malone, buvo priimta ir pasveikinta arabų bei islamo mokslo sluoksniuose visame pasaulyje, nes joje sukaupti svarbiausi ir stipriausi Pranašo haditai, kurių autentiškumu neabejojama dėl daugelio haditų mokslo imamų sutarimo. Tai haditai, kurių musulmonui reikia jo religijoje ir pasaulietiniame gyvenime. Knygoje „Safwat“ aš susikoncentravau į haditus, susijusius su tikėjimo pagrindais, garbinimo aktais, teisinėmis nuostatomis, pranašiškomis išmintimis, skatinimu ir įspėjimu, dorybėmis, pranašiškomis savybėmis, etika, mokslu, medicina, aiškinimu, pranešimais apie suirutes ir Paskutinės valandos ženklus, Prisikėlimo dienos aprašymais, Rojumi bei Pragaru ir viskuo, kas naudinga musulmonui jo religijoje ir pasaulyje, bei kitais pamokslais ir širdį minkštinančiais tekstais... Kad tai būtų lengvai pasiekiamas haditų šaltinis tyrėjų rankose ir dokumentinė knyga, kurioje pateikiami haditai, dėl kurių autentiškumo sutaria haditų imamai, pažymėti svarbiausių jų perdavėjų simboliais, jei Allahas Aukščiausiasis panorės.

Tai knyga, kurią gyrė daugybė mokslininkų, haditų žinovų bei mąstytojų, laikydami ją visapusišku šiuolaikiniu haditų šaltiniu, apimančiu autentiškiausius ir stipriausius savo grandine bei tekstu Pranašo haditus. Tai knyga, kurios analogų savo srityje ir pobūdžiu anksčiau nebuvo. Po keturioliktojo leidimo pamačiau, kad ši knyga, nepaisant jos svarbos ir mokslinio statuso kaip išsamaus autentiškiausių tauriųjų Pranašo haditų indekso tiems, kurie nori įsitikinti jų tikrumu, visgi labiausiai domina mokslinį ir intelektualinį sluoksnį – mokslo siekiančius, mokslininkus ir haditų žinovus. Atsiliepiant į kai kurių mūsų brolių iš mokslo ir dorybės žmonių pageidavimą sutrumpinti „Safwat“ knygą, nes joje yra pasikartojančių haditų dėl skirtingų jų pradžių, pridėto žodžio ar žodžių, arba perdavėjų skirtumų tekstuose, kai reikšmė sutampa ar yra artima, mes buvome priversti juos pašalinti šiame tauriųjų posakių rinkinyje. Tai padaryta tam, kad knygą būtų lengviau įsigyti ir išmokti tiems, kurie nori mokytis mintinai. O kas nori visos grupės haditų, kurių autentiškumu neabejojama, tas turėtų grįžti prie pilnos knygos „Safwat al-Ahadith al-Nabawiyya al-Shareefa“. Taigi, ši tauriųjų Pranašo ﷺ posakių knyga yra lengvai prieinama įvairiems religinių ir pasaulietinių mokslų studentams bei tyrėjams, siekiant parodyti Pranašo ﷺ haditų šedevrus, jo glaustą išmintį ir suną. Jei tikintysis ar netikintysis, ar kritikas su jais susipažins, jam taps akivaizdus Viešpaties įkvėpimas, kurį Allahas suteikė beraščiui Pasiuntiniui ﷺ. Visi šie išmintingi ir nepaprastai nuostabūs haditai gali kilti tik iš to, kurį Allahas išsirinko būti gailestingumu pasauliams, patvirtinant Kūrėjo, Galingojo ir Didingojo, žodžius: „Mes tave pasiuntėme tik kaip gailestingumą pasauliams“. O apie save jis ﷺ pasakė: „Aš esu tik padovanotas gailestingumas“. Šie haditai patvirtina šias prasmes ir dera su išmintimi, vertybėmis bei kilnia, nuostabia islamo ir žmonijos etika, kurią įvertins ir gerbs visi teisingi ir garbingi pasaulio mąstytojai bei mokslininkai.

Taip pat norėjau šias Muhammado išmones ir šedevrus skirti mūsų broliams, gyvenantiems svetimose šalyse, bandant juos pateikti kaip šventus islamo tekstus. Prašau kiekvieno iš jų, kuris tai geba, pabandyti išversti juos į gyvąsias jų šalių kalbas, kaip įžangą pristatant didingą islamo mintį kaip visuotinę žinią, kurioje yra gailestingumas, meilė ir brolybė tiems, kurie kviečia į sugyvenimą, pagrįstą taika, teisingumu ir kilnia etika.

Kadangi kilniojo Pasiuntinio ﷺ suna atlieka unikalų ir išskirtinį vaidmenį kuriant arabų ir islamo civilizaciją bei užima pagrindinę vietą islamo teisėkūroje, atėjo aiškus Dieviškasis įsakymas būtinai laikytis Išrinktojo ﷺ mokymų. Aukščiausiasis savo tvirtoje Apreiškimo knygoje pasakė: „Ką Pasiuntinys jums duoda, tą imkite, o ko jis jums draudžia, to venkite“. Allahas, Galingasis ir Didingasis, išskyrė jį sakydamas: „Ir iš tiesų, tu vedi į tiesų kelią“, bei sakydamas tikintiesiems: „Jums Allaho Pasiuntinyje buvo puikus pavyzdys tam, kas viliasi Allaho ir Paskutinės dienos bei dažnai mini Allahą“.

Kūrėjas, Galingasis ir Didingasis, įsakė savo kilniam Pasiuntiniui ﷺ perduoti tai, kas jam buvo apreikšta, sakydamas: „O Pasiuntiny, perduok tai, kas tau buvo apreikšta iš tavo Viešpaties“. Kitose eilutėse Tiesos Viešpats paaiškina, kad Jis nuleido Išmintingąjį Priminimą savo kilniam Pasiuntiniui, kad šis jį išaiškintų ir paaiškintų žmonėms, sakydamas: „Ir Mes nuleidome tau Priminimą, kad tu paaiškintum žmonėms tai, kas jiems buvo nuleista, ir kad jie galbūt susimąstytų“. Tiesos Viešpats patvirtina, kad vienas ryškiausių tikinčiojo bruožų yra laikytis to, ką nusprendė Allahas ir Jo Pasiuntinys, sakydamas: „Nėra tikinčiajam ar tikinčiajai pasirinkimo jų reikaluose, kai Allahas ir Jo Pasiuntinys nusprendė kokį nors reikalą. O kas nepaklūsta Allahui ir Jo Pasiuntiniui, tas akivaizdžiai nuklydo“. Aukščiausiasis taip pat patvirtina, kad kilnusis Pasiuntinys ﷺ nekalba iš savo užgaidų, o tik vadovaujamas Dieviškojo apreiškimo, sakydamas: „Ir jis nekalba iš užgaidų“. Jis taip pat įsakė tikintiesiems jam paklusti ir susiejo paklusnumą Pasiuntiniui ﷺ su paklusnumu Allahui, sakydamas: „O kas paklūsta Allahui ir Pasiuntiniui, tie bus kartu su tais, kuriems Allahas suteikė malonę: su pranašais, teisuoliais, kankiniais ir doraisiais. Kokie puikūs jie kompanionai!“. Yra daugybė kitų eilučių, kurios ragina musulmoną sekti Pranašo ﷺ mokymais, vengti jo draudimų ir laikytis jo sunos.

Nėra abejonės, kad Kilnusis Koranas yra pirmasis islamo teisėkūros šaltinis, o Pranašo ﷺ suna – posakiai ir veiksmai – yra antrasis šaltinis. Ji paaiškina Kilniojo Korano nuostatas, sukonkretina tai, kas bendra, apriboja tai, kas absoliutu, arba išaiškina tai, kas glausta. Maža to, ji gali viena pati nustatyti teisines nuostatas dalykams, kurie Korane apskritai nebuvo paminėti. Dėl šios svarbos bendruomenės mokslininkai ir imamai skyrė jai ypatingą dėmesį, negailėjo brangaus laiko ir išteklių ją rinkdami bei tikslindami, meistriškai rinko Pranašo haditus ir tvarkė juos pagal savo tikslus bei uždavinius, keliavo dėl jų ir užsiėmė jų užrašymu bei skirstymu į skyrius.

Tai prasidėjo nuo to, kad garbingieji kompanionai saugojo taurųjį haditą savo krūtinėse ir patikėjo jį savo širdžių gelmėms. Jie lenktyniavo jį mokydamiesi ir tikrindami, nes kilnusis Pasiuntinys ﷺ pirmosiomis kvietimo dienomis uždraudė jiems jį rašyti, bijodamas, kad jis nesusimaišytų su Kilniuoju Koranu. Vėliau jis ﷺ leido rašyti kai kuriems kompanionams, tokiems kaip Ali bin Abi Talibas, Abu Šahas, Džabiras bin Abdullah, tebūna Allahas jais patenkintas, o vėliau ir Abdullah bin Amr bin al-Asui, tebūna Allahas jais abiem patenkintas. Tai įvyko po to, kai kai kurie kompanionai, pamatę jį rašant viską, ką sako Pasiuntinys ﷺ, paklausė: „Ar tu rašai viską, ką girdi iš Allaho Pasiuntinio, kai Pasiuntinys yra žmogus, kalbantis ir pykčio, ir džiaugsmo akimirkomis?“. Jis tai paminėjo Pasiuntiniui ﷺ, o šis jam atsakė: „Rašyk, nes prisiekiu Tuo, kurio rankoje mano siela, iš čia – ir jis parodė į savo burną – neišeina niekas kitas, tik tiesa“. Tai patvirtino Abu Huraira sakydamas: „Nėra tarp Pranašo kompanionų nė vieno, kuris būtų perdavęs daugiau haditų už mane, išskyrus Abdullah bin Amrą, nes jis rašydavo, o aš nerašydavau“. Abdullah bin Amr bin al-Aso užrašai išgarsėjo tarp kompanionų ir jie vadino juos „Teisinguoju puslapiu“. Visa tai buvo įrodymas, kaip garbingieji kompanionai, tebūna Allahas jais patenkintas, rūpinosi ir troško išmokti kilniojo Pasiuntinio ﷺ posakius ir veiksmus mintinai, kol pavertė juos savo praktiniu metodu ir faktine suną kiekviename žingsnyje. Jiems padėjo jų stipri atmintis, tyros širdys, taip pat tai, kad kai kurie iš jų užrašė daugybę haditų. Taip kompanionų bendruomenė Medinoje suformavo pilną pirmosios islamo visuomenės, besilaikančios garbingosios sunos, vaizdą. Visa tai kartu su kompanionais, tebūna Allahas jais patenkintas, perėjo į pasekėjų bendruomenes, kur didieji pasekėjų perdavėjai perdavė šiuos didingus lobius ir brangias atsargas ateinančioms kartoms.

Kai islamas paplito, islamo valstybė išsiplėtė ir kompanionai išsiskirstė po įvairius kraštus, atsirado poreikis užrašyti haditus į suklasifikuotas ir išsamias knygas. Vienas pirmųjų, susirūpinusių šiuo reikalu, buvo kalifas Umaras bin Abd al-Azizas, davęs įsakymą savo valdytojams ir kraštų mokslininkams užrašyti ir rinkti haditus. Pirmieji tai pradėjo daryti Ibn Šihabas al-Zuhri (mirė 124 m. pagal hidžrą), Ibn Ishaqas (mirė 151 m.), Sufyanas al-Thawri (mirė 161 m.). Tarp garsiausių knygų, pasiekusių mus iš to laikotarpio, yra imamo Maliko (93–179 m.) „Al-Muwatta“, vėliau Abd al-Razzaqo (mirė 211 m.) „Al-Musannaf“, Ibn Abi Šaibos (mirė 235 m.) „Al-Musannaf“ ir kitų. Vėliau prasidėjo naujas tauriųjų haditų klasifikavimo etapas. Kai kurie iš jų rinko viską, kas buvo perduota iš Pasiuntinio ﷺ, ir sudarė „Musnadus“ – knygas, kuriose surinkti Pranašo haditai su jų grandinėmis, neskirstant į autentiškus ir kitokius. Vieni pirmųjų „Musnadus“ sudarė imamas Ahmadas (gimęs 164 m., miręs 241 m.), Usmanas bin Abi Šaiba (156–239 m.) ir kiti. Kiti gi rinko tik autentiškus haditus, atskirdami juos nuo silpnųjų. Pirmasis šiuo metodu knygą sudarė imamas al-Buchari (mirė 256 m.), vėliau imamas Muslimas (mirė 261 m.). Jų metodu sekė daugybė žymių imamų, o vėliau paplito visų formų ir rūšių haditų veikalai: „Musnadai“, „Sahihai“, „Sunanai“, „Mustadrakai“, „Mustachradžai“, vėliau „Džami“ ir kitos haditų bei jų terminologijos knygos, pasižyminčios įvairiomis rūšimis ir lygmenimis. Galiausiai visa tai tapo haditų mokslo – tiek perdavimo, tiek tyrimo – pagrindu.

Mums nėra žinoma, kad koks nors kitas mokslas istorijoje būtų sulaukęs tokio grandinių tęstinumo per patikimus, teisingus ir tikslius perdavėjus. Dėl šio garbingo statuso, kurį turi Pranašo suna, bendruomenės mokslininkai ir imamai skyrė jai ypatingą dėmesį, kol sugebėjo sukurti milžinišką biblioteką, kuriai istorijoje mažai tėra lygių. Jie meistriškai rinko ir tvarkė Pranašo haditus, ir tai prasidėjo nuo pat pirmųjų pranašiškojo kvietimo dienų. Mus pasiekė šimtai haditų knygų, ir daugumoje šių knygų yra autentiškų, gerų, silpnų ir kai kurių pramanytų haditų.

Nenuslėpsiu nuo jūsų, kad nuo pat savo intelektualinio gyvenimo pradžios mano mėgstamiausias užsiėmimas buvo skaityti ir studijuoti sunos bei haditų knygas. Dažnai jausdavausi apimtas didžiulio džiaugsmo ir palaimos studijuodamas, tikrindamas ir analizuodamas Išrinktojo haditus. Tačiau mano džiaugsmą ir palaimą temdydavo kai kurie problemiški haditai, kurie nedera su tauriosios šariato tikslais. Dažnai ragindavau mokslininkus ir haditų žinovus padovanoti mums vieną knygą, kuri tarp savo viršelių sujungtų svarbiausius ir stipriausius autentiškus Pranašo haditus, kurių musulmonui reikia jo religijoje ir pasaulyje. Mat mokslo siekiantis asmuo, ieškantis kokio nors hadito įvairiose haditų knygose, dažnai atsiduria prieš milžinišką, daugiau nei šimto tūkstančių haditų rinkinį, dėl kurių autentiškumo ar silpnumo laipsnio imamų nuomonės skiriasi. Klausdavau savęs: kaip musulmonas gali susipažinti su antruoju pagal svarbą savo šariato šaltiniu tarp dešimčių tūkstančių haditų, kurių jūrose pasiklysta net specialistai...?!

Tai paskatino mane iš naujo studijuoti svarbiausias žinomas haditų knygas tiek perdavimo, tiek tyrimo prasme. Tęsiau savo kuklų tyrimą, kol atradau, kad nedaugelis haditų žinovų savo knygose iškėlė autentiškumo sąlygą ir nustatė taisykles bei kriterijus haditui priimti. Svarbiausi iš jų yra tie, kuriuos imamas al-Suyuti paminėjo savo knygos „Al-Jami al-Kabir“ įžangoje, nurodydamas, kad jų knygos yra „pažymėtos autentiškumu“. Šią prasmę patvirtino mano senelis, imamas haditų žinovas Muhammadas bin Jaafaras al-Kattani savo knygoje „Al-Risala al-Mustatrafa“, skirtoje žinomoms garbingosios sunos knygoms aprašyti, sakydamas: „Tarp jų yra knygos, kurių autoriai įsipareigojo pateikti tik autentiškus haditus“. Šie imamai paaukojo brangų laiką, turtą ir pastangas, kad įsitikintų kiekvienos smulkmenos, perduotos iš Pranašo ﷺ, tikrumu. Dauguma haditų imamų sutiko suskirstyti Pranašo haditus į tris pagrindines rūšis:

Autentiški (Sahih), geri (Hasan) ir silpni (Da'if). Štai išsamesnė informacija:

Pirma: Autentiškas haditas (Sahih) yra tas, kurį perdavė teisingas ir tikslus perdavėjas iš tokio pat teisingo ir tikslaus perdavėjo iki pat galo. Jis skirstomas į tris dalis:

Mutawatir haditas – tai toks haditas, kurį perdavė tokia didelė grupė žmonių iš kitos tokios pat grupės, kad jų susitarimas meluoti yra neįmanomas.

Mašhur (garsusis) haditas – tai toks haditas, kurį perdavė mažiausiai trys patikimi perdavėjai.

Ahad (vienetinis) haditas – tai autentiškas haditas, kurį perdavė tik vienas patikimas asmuo.

Antra: Geras haditas (Hasan) – tai toks haditas, kuris atitinka minimalius priimtinumo kriterijus.

Trečia: Silpnas haditas (Da'if) – tai toks haditas, kuris neatitinka jokių priimtinumo kriterijų, ir jis turi daug rūšių.

Kalbant apie Kudsi haditus – tai haditai, kuriuos Pasiuntinys ﷺ perduoda iš Kūrėjo, Galingojo ir Didingojo. Šiuose hadituose, kaip ir kituose Pranašo hadituose, yra autentiškų, gerų, silpnų ir kai kurių pramanytų.

Remdamasis šiomis išsamiomis haditų studijomis, savo pirmojoje knygoje „Safwat al-Ahadith al-Nabawiyya“ aš susikoncentravau į haditus, dėl kurių autentiškumo sutarė daugelis autentiškumo imamų. Kai haditas yra pažymėtas kelių autentiškumo imamų, nepaisant jų skirtingų pažiūrų, vietų ir laikų, išvadomis, tai reiškia, kad kiekvienas iš jų įdėjo visas pastangas, kad įsitikintų jo priskyrimo kilniam Pasiuntiniui ﷺ tikrumu. Tai suteikia jo dokumentavimui intelektualinį, geografinį ir istorinį matmenį, ir taip pakelia „Safwat al-Ahadith“ haditus iki galutinio tikrumo dėl jų priskyrimo kilniam Pasiuntiniui ﷺ laipsnio. Mat neįmanoma, kad jie visi kartu suklystų, būtų aplaidūs ar kad jiems visiems kartu būtų pakišta klastotė. Pavyzdžiui, kai sužinome, kad taurųjį haditą „Dirbkite, nes kiekvienam palengvinta tai, kam jis sukurtas“ pateikė daugiau nei dešimt didžiųjų autentiškumo imamų, tai verčia mus tvirtai teigti, kad jis yra vienas autentiškiausių iš autentiškų.

Todėl sakiau, kad mūsų pasitikėjimas hadito autentiškumu didėja didėjant jį pateikusių autentiškumo imamų skaičiui. Taip atsirado ši nuostabi rinktinė iš haditų, dėl kurių autentiškumo sutarė daugelis imamų. Ją sudaro apie keturi tūkstančiai haditų, apimančių tauriojo šariato sritis: tikėjimą, garbinimą, sandorius, bausmes, etiką, moralę, valdymą ir kita. Visi jie neprieštarauja Kilniajam Koranui, tauriojo šariato tikslams bei pamatams ar neginčijamiems mokslo faktams.

Šioje knygoje pateikiau imamų ženklus pagal jų chronologinę seką. Toliau pateikiu svarbiausius simbolius, kuriuos parinkau haditų imamams, tebūna Allahas jais patenkintas, ir dėl kurių sutaria dauguma haditų žinovų:

(Ch) – al-Buchari, (M) – Muslimui, (Q) – tam, dėl ko jie abu sutaria, (D) – Abu Daudui, (T) – al-Tirmidhi, (N) – al-Nasai, (H) – Ibn Madžai, (Keturi) – šiems keturiems, (Trys) – jiems, išskyrus Ibn Madžą, (Hm) – Ahmadui bin Hanbaliui jo „Musnade“, (Am) – jo sūnaus Abdullah papildymams, (K) – al-Hakimui jo „Mustadrake“, (Hb) – Ibn Hibbanui jo „Sahihe“, (Chz) – Ibn Chuzaimai jo „Sahihe“, (Tb), (Ts), (Tc) – al-Tabaraniui jo „Didžiajame“, „Viduriniajame“ ir „Mažajame“ rinkiniuose, (S) – Saidui bin Mansurui jo „Sunane“, (Chd) – al-Buchariui knygoje „Al-Adab al-Mufrad“, (Tch) – al-Buchariui istorijos knygoje, (D) – al-Diya al-Maqdisiui knygoje „Al-Mukhtara“, (Fi) – al-Shafii jo „Musnade“, (Š) – Ibn Abi Šaibai knygoje „Al-Musannaf“, (Ab) – Abd al-Razzaqui knygose „Al-Jami“ ir „Al-Musannaf“, (A) – Abu Yalai jo „Musnade“, (Qt) – al-Daraqutniui „Sunane“ ir „Al-Afrad“, (Fr) – al-Dailamiui knygoje „Al-Firdaws“, (Hl) – Abu Nuaimui knygoje „Al-Hilya“, (Hb, Hq) – al-Baihaqiui knygose „Shuab al-Iman“, „Al-Sunan“, „Al-Marifa“, „Dalail al-Nubuwwa“ bei „Al-Asma wa al-Sifat“, (Ad) – Ibn Adiui knygoje „Al-Kamil“, (Aq) – al-Uqailiui knygoje „Al-Duafa“, (Cht) – al-Khatibui knygose „Al-Jami“ ir „Al-Tarikh“, (Mi) – al-Darimiui jo „Sunane“, (T) – al-Tayalisiui jo „Musnade“, (Kr) – Ibn Asakirui jo istorijos knygoje, (Bz) – al-Bazzarui jo „Sunane“.

Šiuos haditų šedevrus atrinkau iš savo knygos „Safwat al-Ahadith al-Nabawiyya al-Shareefa“ ir pavadinau juos „Jami al-Kalim al-Nabawi al-Shareef“ (Pranašo tauriųjų posakių rinkinys). Čia pateikta rinktinių rinktinė ir haditų šedevrų viršūnė, patvirtinanti kilniojo Pasiuntinio ﷺ didybę, jo išmintį, mokslą, visuotinumą, romumą, drąsą, kovą prieš neteisybę bei engėjus, tiesos įtvirtinimą ir melo naikinimą, kad tai būtų švyturys mūsų vaikams ir visai bendruomenei.

Nuoširdžiai viliuosi Allaho, kad pateikiau didingajam islamui apskritai ir garbingajai Pranašo sunai ypač kilnų darbą, kuris, jei Allahas panorės, prisidės prie musulmonų vienijimo ir priartins islamą su jo amžinąja dvasia prie išsilavinusių žmonių širdžių bei garbingų mąstytojų protų visame pasaulyje. Allahas sako tiesą ir Jis veda į teisingą kelią. Šlovė Allahui, kuris pasakė: „Virš kiekvieno žinančio yra Tas, kuris žino daugiau“. Ramybė jums, Allaho gailestingumas ir Jo palaima.

Profesorius daktaras Abd al-Qadir al-Makki al-Kattani
Inžinerijos ir aukštųjų islamo studijų profesorius bei patarėjas

Pranašas ﷺ pasakė: „Tegul Allahas pašviesina veidą žmogui, kuris išgirsta iš mūsų ką nors ir perduoda tai taip, kaip išgirdo; nes dažnai tas, kuriam pranešama, supranta geriau nei tas, kuris išgirdo.“