Tikėjimas apreikštosiomis Knygomis

Musulmonas tiki visomis Knygomis, kurias Allahas apreiškė savo pranašams, tokiomis kaip Abraomo ir Mozės ritiniai, Dovydo psalmių knyga (Zabūras) ir Jėzaus (Isa) Evangelija (Indžilas), ramybė jam. Šis tikėjimas yra neatsiejama jo tikėjimo dalis, nes jis pripažįsta, kad Allahas yra gairių ir tiesos šaltinis, kuriuo Jis kreipėsi į žmoniją per savo nuoseklias dangiškąsias žinutes, įskiepydamas tikinčiojo sieloje pagarbą visiems pranašams, kurie perdavė šias žinutes žmonėms.

Šventasis Koranas yra vyraujantis ir valdantis visų ankstesnių dangiškųjų Knygų atžvilgiu; jis yra svarstyklės, kuriomis sveriame šiandien turimus tekstus. Visa, kas iš tų Knygų naujienų sutampa su Koranu, mes tikime, kad yra teisinga ir išlikusi, o kas jam prieštarauja ar su juo nesuderinama, esame įsitikinę, kad per amžius buvo iškraipyta ir pakeista, ir neatspindi originalaus Allaho žodžio, kaip jis buvo apreikštas.

Šventasis Koranas atėjo patvirtindamas ankstesnes žinutes ir ištaisydamas jose atsiradusius iškraipymus, be to, jis atnešė gerąją žinią apie Pranašą Muhammadą ﷺ Toroje ir Evangelijoje. Šis patvirtinimas rodo dieviškojo šaltinio vienybę ir Koraną paverčia galutiniu ir patikimu šaltiniu, kuris išsaugo žmonijai tiesą apie tai, ko Allahas norėjo tose anksčiau apreikštose žinutėse.

Šių Knygų tikėjimo esmė slypi pripažinime, kad jos yra gairės ir šviesa. Nors tikime, kad ankstesnės Knygos buvo iškraipytos, mes jų neignoruojame, o laikomės to, ką Koranas mums pasakė apie jų esmines nuostatas ir vertybes, kurias Allahas įamžino savo Knygoje. Taip musulmonas lieka susijęs su palaimintų pranašysčių grandine, gerbdamas visas Allaho žinutes ir tvirtai laikydamasis Korano kaip gyvenimo būdo.

يؤمن المسلم بجميع الكتب التي أنزلها الله على أنبيائه، كصحف إبراهيم وموسى، وزبور داود، وإنجيل عيسى عليه السلام. هذا الإيمان جزء لا يتجزأ من عقيدته، حيث يقر بأن الله هو مصدر الهداية والحق الذي خاطب به البشرية عبر رسالاته السماوية المتتالية، مما يغرس في نفس المؤمن احترام جميع الأنبياء الذين بلغوا هذه الرسالات للناس.

يعد القرآن الكريم المهيمن والحاكم على ما سبقه من الكتب السماوية؛ فهو الميزان الذي نزن به ما بين أيدينا اليوم من نصوص. فكل ما وافق القرآن من أخبار تلك الكتب نؤمن بصحته وبقائه، أما ما خالفه أو تناقض معه، فنوقن بأنه تعرض للتحريف والتبديل على مر العصور، ولا يمثل كلام الله الأصلي كما نزل.

لقد جاء القرآن الكريم مصدقاً لما قبله من رسالات مع تصحيح ما لحق بها من تحريف، بل وجاء بالبشارة بالنبي محمد ﷺ في التوراة والإنجيل. إن هذا التصديق يبين وحدة المصدر الإلهي، ويجعل من القرآن المرجع النهائي والأمين الذي يحفظ للبشرية حقيقة ما أراده الله في تلك الرسالات المنزلة سابقاً.

إن جوهر الإيمان بهذه الكتب يكمن في التسليم بأنها هدى ونور. ومع إيماننا بوقوع التحريف في الكتب السابقة، لا نتجاهلها، بل نتمسك بما أخبرنا القرآن عن جوهر أحكامها وقيمها التي خلدها الله في كتابه. وبذلك، يظل المسلم موصولاً بسلسلة النبوات المباركة، محترماً لرسالات الله جميعاً، ومتمسكاً بالقرآن كمنهج حياة.