Tikėjimas į Allahą

Tikėjimas į Allahą nėra tik teorinė idėja ar intelektualinė prabanga, bet tai yra giliai kiekvieno žmogaus prigimtyje įsišaknijęs instinktas. Žmogaus siela, kad ir kaip žmogus bandytų ją užgožti geismais ar uždengti materialiais rūpesčiais, nelaimių ir pavojų metu grįžta šauktis savo Kūrėjo ir ieškoti prieglobsčio pas Jį, pasąmoningai suvokdama, kad ši visata turi Galingą Viešpatį, ir kad jos egzistavimas negali būti grynas atsitiktinumas be Kūrėjo.

Protas moko mus, kad viskam šioje ribotoje visatoje reikalingas Kūrėjas. Apmąstant žmogaus sukūrimo didybę nuo lašo iki visaverčio žmogaus, tikslų, kuriuo veikia visata, ir ryšius tarp daiktų; visa tai neabejotinai rodo, kad už šio egzistavimo slypi Visagalis, Išmintingas Dievas. Sveikas protas negali įsivaizduoti, kad materija sukūrė save arba kad atsitiktinumas sukūrė šią nuostabią tvarką.

Allah pažinimas ateina per Jo kosminių ir Korano ženklų apmąstymą, kurie kreipiasi tiek į prigimtį, tiek į protą. Kai musulmonas suvokia, kad Allahas yra šios visatos Kūrėjas ir Valdytojas, jis vienija Jį Jo dieviškume, nieko nepriskirdamas Jam partneriais garbinime, ir neprašo naudos ar žalos atitolinimo iš nieko kito, tik iš Jo, sekdamas pranašų, ramybė jiems, pavyzdžiu, kurie savo širdis ir darbus nukreipė vien tik į Allahą.

Tikras tikėjimas pasireiškia tikinčiojo veiksmuose ir elgesyje, jis neapsiriboja tik širdies įsitikinimu, bet pasireiškia paklusnumu ir Allah nurodymų vykdymu. Allah meilė ir baimė yra garbinimo dvasia, kuri paverčia tikinčiojo gyvenimą nuolatine naudingų darbų grandine, kur nuoširdus kasdienis darbas su tyra intencija ir atsidavimu tampa garbinimu, kuriuo tikintysis siekia savo Viešpaties veido, sekdamas tuo, ką atnešė Pranašas Muhammad ﷺ.

الإيمان بالله ليس مجرد فكرة نظرية أو ترفاً عقلياً، بل هو فطرة راسخة في أعماق كل إنسان. إن النفس البشرية، مهما حاول المرء حجبها بالشهوات أو غطّاها بالانشغال بالماديات، تعود عند الشدائد والأخطار لتنادي خالقها وتلجأ إليه، مدركةً بعقلها الباطن أن لهذا الكون رباً قديراً، وأن وجودها لا يمكن أن يكون مصادفة محضة بلا صانع.

يعلمنا العقل أن كل شيء في هذا الكون المحدود يحتاج إلى مُوجد، فالتفكر في عظمة خلق الإنسان من نطفة إلى إنسان متكامل، والنظام الدقيق الذي يسير عليه الكون، والروابط بين الأشياء؛ كل ذلك يقطع بأن وراء هذا الوجود إلهاً عليماً حكيماً. إن العقل السليم يقف عاجزاً عن تصور أن المادة خلقت نفسها أو أن المصادفة أوجدت هذا النظام البديع.

إن معرفة الله تأتي من خلال التأمل في آياته الكونية والقرآنية التي تخاطب الفطرة والعقل معاً. فعندما يدرك المسلم أن الله هو الخالق والمالك لهذا الكون، فإنه يوحده في ألوهيته، لا يشرك معه أحداً في عبادته، ولا يطلب النفع أو دفع الضر إلا منه، متأسياً في ذلك بمسيرة الأنبياء عليهم السلام الذين وجهوا قلوبهم وأعمالهم لله وحده.

يظهر الإيمان الصادق في عمل المؤمن وسلوكه، فهو لا يقتصر على العقيدة القلبية، بل يتجلى في الطاعة والامتثال لأوامر الله. إن حب الله وخوفه هما روح العبادة التي تحول حياة المؤمن إلى سلسلة متصلة من الأعمال النافعة، حيث يتحول العمل اليومي العادي بصدق النية والإخلاص إلى عبادة يبتغي بها المؤمن وجه ربه، متبعاً في ذلك ما جاء به النبي محمد ﷺ.