Tikėjimas Dievo nulemtimi

Tikėjimas Dievo nulemtimi (al-Qadar) islame nereiškia prievartos ar pasyvumo, o veikiau Dievo valios pripažinimą kartu su žmogaus atsakomybės patvirtinimu. Dievo teisingumas nėra matuojamas ribotais žmogaus masteliais; kaip mokinys gali matyti mokytojo drausminimą kaip neteisybę, nors tai yra pats teisingumas jo paties labui, taip ir Dievo nulemtys mums gali atrodyti paslaptingos, tačiau iš esmės tai yra išmintis ir teisingumas, kurių visų aspektų mes negalime aprėpti.

Allahas suteikia žmogui protą ir valią, ir atsiskaito su juo tik pagal jo galimybes ir laisvę. Tekstai, kurie atrodo nurodantys prievartą, kalba apie kosminius reikalus, viršijančius mūsų galimybes, už kuriuos tarnas nėra atsakingas, o darbai, už kuriuos seka atlygis ir bausmė, yra žmogaus pasirinkimo sferoje. Todėl vedimas teisingu keliu ir paklydimas yra žmogaus pastangų ir jo laisva valia pasirinktų veiksmų rezultatas.

Pirmieji pamaldūs musulmonai (Salaf as-Salih) tikėjimą Dievo nulemtimi laikė paskata darbui, džihadui ir priežasčių ėmimuisi, tikėdami, kad pragyvenimas (rizq) ir gyvenimo trukmė (ajal) yra nulemti, todėl jie sunkiai dirbo ir pasitikėjo Allahu be tinginystės ar pasyvumo. Tačiau likimo naudojimas kaip pasiteisinimas už aplaidumą ar nuodėmę yra silpnas ir atmestinas argumentas, nes žmogus nežino savo ateities (ghayb), o veikiau reaguoja į savo troškimus, todėl niekas neturi pasiteisinimo palikti tai, ką Allahas jam įsakė.

الإيمان بالقدر في الإسلام لا يعني الجبر أو التواكل، بل هو إقرار بمشيئة الله مع إثبات مسؤولية الإنسان. إن عدالة الله لا تُقاس بمقاييس البشر القاصرة؛ فكما قد يرى التلميذ تأديب معلمه ظلماً وهو عين العدل لمصلحته، قد تبدو لنا أقدار الله غامضة، لكنها في جوهرها حكمة وعدل لا نحيط بكافة جوانبهما.

يعطي الله الإنسان عقلاً وإرادة، ويحاسبه في نطاق قدرته وحريته فقط. النصوص التي توحي بالإجبار تشير إلى أمور كونية فوق طاقتنا لا يُسأل عنها العبد، بينما الأعمال التي يترتب عليها الثواب والعقاب هي في دائرة اختيار الإنسان. لذا، فإن الهداية والضلال هما نتيجة لسعي المرء وأعماله التي اختارها بإرادته الحرة.

اتخذ السلف الصالح من الإيمان بالقدر دافعاً للعمل والجهاد والأخذ بالأسباب، مؤمنين أن الرزق والأجل مقدران، فعملوا بجد وتوكلوا على الله دون كسل أو خمول. أما الاحتجاج بالقدر لتبرير التقصير أو المعصية فهو حجة واهية ومردودة، لأن الإنسان لا يعلم غيبه، بل يستجيب لشهوته، فليس لأحد عذر في ترك ما أمره الله به.