Kas yra islamas?

Islamas yra monoteizmo ir taikos religija, kviečianti garbinti vienintelį Dievą (Alachą), tikėti visais Jo pranašais, daryti gerus darbus ir puoselėti aukščiausią moralę. Žodis „islamas“ reiškia pasidavimą Dievui ir paklusnumą Jo valiai su meile ir pasitenkinimu.

Islamas nėra tik apribojimai, bet tai yra gyvenimo būdas, reguliuojantis žmogaus siekius tarp neatidėliotinų troškimų ir atidėtų rezultatų. Kaip mokinys, kuris atsisako pasaulietiškų pramogų, kad pasiruoštų egzaminui, musulmonas supranta, kad šis pasaulis yra tik laikina stotelė, ir kad tai, ką matome kaip praeinančius geismus ir malonumus, nieko nereiškia, palyginti su amžinuoju malonumu Anapusiniame gyvenime. Tai yra proto prigimtis, kuri skiria tiesą nuo melo, naudingą nuo žalingo, kad pakylėtų žmogų į aukštesnį lygį ir kilnumą.

Žmogus iš prigimties linkęs į laisvę ir atmeta apribojimus, tačiau islamas moko mus, kad absoliuti laisvė be apribojimų paverčia visuomenę chaosu. Pats protas yra apribojimas, civilizacija yra apribojimas, teisingumas yra apribojimas. Todėl religinės pareigos sielai buvo sunkios, tarsi kopimas į kalną, nes siela linkusi į nuokalnę. Tačiau tas, kuris praktikuoja šią kantrybę, atranda tikėjimo saldumą, lygiai taip pat, kaip ligonis atranda sveikatą po skausmingos dietos, atsisakydamas gardaus maisto.

Religijos esmė yra tikėjimas vienu Dievu, Visatos Kūrėju, žinančiu paslaptis, matančiu žmogų jo vienatvėje ir viešumoje. Šis tikėjimas skatina tikintįjį laikytis aukščiausios moralės, nes tikėjimas nėra tik Šahados ištarimas, bet tai yra žemės statyba ir sielos apvalymas. Musulmonas garbina Dievą tarsi Jį matytų, o jei ir nemato, jis tvirtai žino, kad Dievas jį mato, todėl jo elgesys tampa jo nuoširdumo ir tikėjimo tiesos liudijimu.

Islamas yra kvietimas į monoteizmą, veiksmą ir realizmą, nes Dievas nesukūrė mūsų angelais, kurie neklysta, nei gyvuliais, kurie neturi proto, bet suteikė mums protą ir valią pasirinkti savo kelią. Tikintysis siekia Dievo palankumo, pasitelkdamas garbinimo aktus, kurie organizuoja jo gyvenimą, nuo maldos (Salat), kuri jį sujungia su jo Viešpačiu, pasninko (Saum), kuris ugdo jo sielą, išmaldos (Zakat), kuri užtikrina socialinę sanglaudą, ir piligriminės kelionės (Hadž), kuri suburia musulmonus gėriui. Tai yra subalansuotas metodas, derinantis šio pasaulio statybą ir darbą Anapusiniam gyvenimui.

الإسلام دين التوحيد والسلام، يدعو إلى عبادة الله وحده، والإيمان برسله جميعًا، والعمل الصالح، ومكارم الأخلاق. كلمة «إسلام» تعني الاستسلام لله والانقياد لأمره بمحبة ورضا.

الإسلام ليس مجرد قيود، بل هو منهج حياة يضبط سعي الإنسان بين الرغبات العاجلة والنتائج المؤجلة. مثل التلميذ الذي يترك لهو الدنيا ليستعد للامتحان، يدرك المسلم أن الدنيا دار ممر، وأن ما نراه من شهوات ولذات عابرة لا تساوي شيئاً أمام اللذة الدائمة في الآخرة. إنها فطرة العقل التي تفرق بين الحق والباطل، وبين النافع والضار، لترتقي بالإنسان نحو السمو والرفعة.

الإنسان بطبعه يميل إلى الحرية ويرفض القيود، لكن الإسلام يعلمنا أن الحرية المطلقة دون ضابط تحول المجتمع إلى فوضى، فالعقل نفسه قيد، والحضارة قيد، والعدالة قيد. لذا، كان التكليف بالدين ثقيلاً على النفس كصعود الجبل، لأن النفس طبعت على الميل للمنحدر، لكن من يمارس هذا الصبر يجد حلاوة الإيمان، تماماً كما يجد المريض عافيته بعد حمية مؤلمة عن أطايب الطعام.

حقيقة الدين هي الاعتقاد بوجود إله واحد، خالق للكون، مطلع على السرائر، يرى الإنسان في خلوته وجلوته. هذا الاعتقاد يدفع المؤمن للالتزام بمكارم الأخلاق، فالإيمان ليس مجرد نطق بالشهادتين، بل هو عمارة للأرض وتزكية للنفس. إن المسلم يعبد الله كأنه يراه، فإن لم يكن يراه، فإنه يعلم يقيناً أن الله يراه، فيغدو سلوكه شاهداً على إخلاصه وصدق إيمانه.

الإسلام دعوة للتوحيد والعمل والواقعية، فالله لم يخلقنا ملائكة لا يخطئون، ولا بهائم لا تعقل، بل منحنا عقلاً وإرادة لنختار طريقنا. إن غاية المؤمن هي نيل رضوان الله، مستعيناً بالعبادات التي تنظم حياته، من صلاة تصله بربه، وصيام يهذب نفسه، وزكاة تحقق التكافل، وحج يجمع المسلمين على الخير. إنه منهج متوازن يجمع بين إعمار الدنيا والعمل للآخرة.